Paveldas

Labai gražios mūsų rūtos,

Iš čia sesių raštų būta,

Jos ir vasarą žaliuoja,

Puošia žemę juodą, molį...

Kai vyras raštus išdrožia,

Rankos – auksas,

Tars senoliai.

Rudens lapas rausvas krenta,

Vėjas atpučia paveldą,

Švelnus, smulkus,

Lyg paveikslas,

Ant lentelės išsiraizgo...

Saulė sukasi ratu,

Apkaišyta debesų,

Žalių rūtų vainiku.