Mūsų
miškai – iš pasakų šalies,
Pražystantys
sušilę,
Tarp
lapų saugo būsimus vaikus,
Kad
nesijaustų nelaimingi gimę...
Sugriaudėja
dažnai
Skaisčiame
danguje
Su
žybsinčiais liežuviais
Negailestingas
ir griaustinis,
Nelaukiamas
ir per ankstyvas,
Nupurto
per mažus,
Palieka
čia gilė nedygusi...
Tarp
ąžuolų – pušis,
Žaliuojanti
ir kvepianti,
Paberianti
spyglius ant sniego,
O
kitą pavasarį lukštenama
Jos
meilė...
Mūsų
– kitoks dangus,
Tokio
kitur nėra,
Kai
upėse jo akys atsispindi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą