Užpūtus lempą

Nepatirti jausmai

Vilioja tik jaunystėje,

Vaikai į tėvų kambarį

Ne kartą pasižiūri

Ir pro durų plyšį...

Pasenus jau nelieka

Jokių paslapčių,

Nusišypsai raktui,

Spynai tris kartus...

Dažnai gaila svajonių,

Kai lempą užputi

Ir stovi vienišas

Prie savo lovos, –

Niekas nežiūri ir netikrina,

Kiek raktų pamestų,

Atsiminimai – tai gėla

Ant siaučiančių bangų.