Atgimstantys paveikslai

Daug reikia laiko,

Kad ilgesys nebekankintų,

Žiūrėtumei į praeitį

Lyg pro pirštus,

Kad kontūrai atsigamintų,

O visuma – kažkur toli...

Daug reikia laiko,

Kad jausmai aprimtų,

Prisimintumei sugriuvusius namus

Lyg seną praeitį,

Nes niekada neperžengsi

Per slenkstį,

Kur nebėra tėvų, draugų...

Daug reikia laiko,

Kad akis užmirštumei,

Kurios lydėjo per ilgus metus,

O jų paveikslas vis atgimsta

Kelių kartų paveiksluose

Ir akyse vaikų.

Žiūri ir vėl žiūri

Į tolumą

Ir nedrįsti ištrinti,

Kad nepaliktumei tarp svetimų.