Neužmiršau
to jausmo,
Kai
skveruose ir parke
Paskutiniai
krenta
Didesni
kaštonų burbulai,
Nusijuokiu,
kai jie pataiko
Krisdami
ir į pakaušį
Iš
aukštai...
Papučia
vėjas,
Neša
lapus, siaučia,
O
rudi kaštonai guli
Pataluose
šiltai,
Parsinešiau
namo švelniausią
Jausmą
– saulės grūdą,
Padovanosiu
tau,
Tarsi
jis kristų iš aukštai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą