Pusryčiams
– juoda duona,
Nesaldintos
arbatos
Vienas
tik puodelis,
Negėriau
ir baltosios
Tūkstantį
metelių,
Už
buto šildymą sumoku,
Ką
vasarą sutaupau
Po tą
vienintelį varioką...
O
taip visą gyvenimą svajojau,
Kad
užaugs vaikai,
Padės
ant savo kojų atsistoję...
Deja,
jiems vis dar per slidu,
Nors
einame visi,
Nestovime...
Nieko
nekaltinu,
Vis
laukiu gero vėjo,
Daugiau
saulės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą