Laikau
mažytes pirštines,
Nebandau
užsimauti,
Nes
jau išaugtos,
Gal
tiks mano vaikams,
Bet –
jau dideli,
Nebe
užsimaus ir jie,
Prisiminiau
vaikaičius;
Nebetiks
–
Senos
mados,
Raštuotos,
Išjuoks
vaikai kiti...
Ardau
po siūlą
Ir
naujai numegsiu, –
Viena
gija – raudona,
Kaip
aguona vidury,
Kita
– geltona,
Rasi
saulę,
O
žalia – visada širdy...
Dabar
jos visiems tiks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą