Kūčios

Dirvas pavasarį

Apsėja, užakėja,

O rudenį daigina rugelius,

Kaip kvepia riekės

Prie sulos ąsočio

Ir žiemos metu...

Saldesnis ir už midų

Kvietinis miešimas,

Kada išbrinksta

Grūdas švęstam vandeny,

Kai motina padalina

Dievo duonelę,

Ploniausią ir paženklintą

Šventu paveikslu,

Padeda ją stalo vidury,

Aguonomis pabarsto

Kūčių pyragus...

Prie vieno stalo sėdasi seni,

Maži, jaunimas,

Dar vienišą kaimyną

Kviečia į svečius;

Taip būdavo,

Prisimenu...

O kaipgi bus per šias Kūčias,

Kai tiek vaikų negrįžta

Į tėvų namus?