Niekas
nepila
Šiukšlių
prie durų,
Tuo
labiau – prie savų,
Net
ir varna,
Pavogusi
sūrį,
Neša
jį kur toliau nuo namų...
Skrenda
greitai
Tik
žodis išsprūdęs,
Dar
greitesnė – mintis,
Net
akimirka – būvis,
O ne
tai, kas esi...
Šiukšlių
– pilnas griovys,
Stalas
– senolių,
Baltas,
kvepiantis sūris
Seno
namo
Pačiam
vidury,
Karksi
varna už durų,
Pabaigusi
grobį...
Gal
čia pat – nebūtis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą