Atsiskyrėliai

Atokios vietos

Dažną traukia,

Gal norisi taikos

Ir sau ramybės,

Kiti šimtus net mylių

Į aukščiausius kalnus kyla,

Nuo seno ten įkurti vienuolynai.

Keliauja per pusnynus,

Taip išbandydami save,

Gyvena atsisakę turtų,

Tik tuo ir džiaugiasi,

Ką Dievas skyrė,

O sužalotą sielą saugo

Nuo dar skaudesnių

Paklydimų...

Dažnai paklystame jauni

Iki senatvės prašom

Atpirkimo...

Nejaugi visi žmonės svetimi,

Jeigu savo skausmu

Nepasidalinama?