Kalėdinis praregėjimas

Aš daug rašiau,

Kas yra žmogus,

Kad jis – gėlė

Ir medis, paukštis,

Kad jis – akmuo,

Toks jo – tik kumštis,

Suspaustuose delnuose –

Vien gilios raukšlės,

Bet su meile širdyje,

Jis – gėris, pakylantis

Į aukštį...

Iš medžio išdrožta lazda –

Gyvenimą paantrina

Ne tik ligotam,

Bet ir ne vienam senam,

Kai per skruostus

Dar slenka spindulys

Ir šypsosi jis dangui...

Tada jis tampa angelu.