2016 m. gruodžio 17 d., šeštadienis

Kalėdinis praregėjimas




Aš daug rašiau,
Kas yra žmogus,
Kad jis – gėlė
Ir medis, paukštis,
Kad jis – akmuo,
Toks jo – tik kumštis,
Suspaustuose delnuose –
Vien gilios raukšlės,
Bet su meile širdyje,
Jis – gėris, pakylantis
Į aukštį...
Iš medžio išdrožta lazda –
Gyvenimą paantrina
Ne tik ligotam,
Bet ir ne vienam senam,
Kai per skruostus
Dar slenka spindulys
Ir šypsosi jis dangui...
Tada jis tampa angelu.



Komentarų nėra: