Gerumo gijos

Gerumu suverpsiu,

Iš gerumo gijos

Gerumą išausiu,

Žiede pinavijos...

Gerumu susiūsiu

Seną gilią žaizdą,

Gerumu palaistau

Ir kiekvieną eilę...

Gėrio nepristinga,

Kaip motulės staklių,

Šiaudinės kepurės,

Atminties iš tėvo...

Kad ji neužaktų,

Bet praleistų vėją,

Voratinklio siūlą,

Saulės spindulėlį...

Gerumą pasėjus

Piktžoles ravėjau,

O po to ant smėlio

Ramiai atsisėdau.

Gerumas – lemtingas,

Atlaidumo stinga,

Pyktį tik užaręs

Tebūsi laimingas.