Kulkų pabaidyti

Kas gimę pokarį

Arba per karą,

Norėtų kuo greičiau

Užkasti karo kirvį,

Kad nesapnuotų jų vaikai,

Kad ir vaikaičiams

Niekas kulkų neprimintų...

Jos nesirinko,

Kas už ką,

Kas kaltas ar kas ko gailėjo,

Kam buvo ta kulka skirta,

Kuri kiaurai per kūną

Anąkart praėjo...

Vieni svyravo,

Kaip vėlyvi obuoliai,

Kiti kentėjo nebyliai,

Tylėjo, tyli iki šiol,

Kaip ir tada visi tylėjo...

– Ar tu matei?

– Ne, nemačiau, –

Tokia kalba kalbėjosi.