Pražydo
obelis
Ir
vaikų laukia,
Jie
rausta saulėje –
Labai
džiugu,
Kai
glamonėja saulė
Ir
supa vėjas ant šakų...
Ateina
laikas – krenta,
Kiti
ir brandos nesulaukę...
Imu
gražiausią – savą
Ir
laikau ant delno,
Po
kąsnelį kandu,
O jis
tai jaučia...
Kas
man – sotis,
O
obelis – šalia,
Taip
verkia...
Gal
ir abi dabar jau verkiame?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą