2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

„Mes – visi vieno kraujo“...



Kas dieną praveriu duris
Į mokslo ir žinių pasaulį,
Klausau, kaip daužosi širdis,
Pamačiusi kitų nelaimes...
Iš jų ir mokausi gyventi,
Kad niekam neprišaukčiau
Pykčio ir pagiežos,
Net skruzdės nenuskriausčiau...
Pasaulis – toks platus,
O žmonės jame išsibarstę,
Lyg medžio sėklas neša vėjas,
Mylinčius suartina...
Oi, būna, –
Žūsta nepasiekę žemės,
Upeliu nuplaukia...
Kažkur kiekvienas randa vietą,
Suranda savo laimę.





Komentarų nėra: