Kas
dieną praveriu duris
Į
mokslo ir žinių pasaulį,
Klausau,
kaip daužosi širdis,
Pamačiusi
kitų nelaimes...
Iš
jų ir mokausi gyventi,
Kad
niekam neprišaukčiau
Pykčio
ir pagiežos,
Net
skruzdės nenuskriausčiau...
Pasaulis
– toks platus,
O
žmonės jame išsibarstę,
Lyg
medžio sėklas neša vėjas,
Mylinčius
suartina...
Oi,
būna, –
Žūsta
nepasiekę žemės,
Upeliu
nuplaukia...
Kažkur
kiekvienas randa vietą,
Suranda
savo laimę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą