Šeimos prisiminimai

Ne ką turėjo žmonės

Ir tą karas prarijo,

Išbloškė tarsi vėjas

Jaunus ir senus,

Kas kiek turėjo,

Vežėsi su savimi

Medinėse, skubotai sukaltose,

Veršelių odomis apjuostose dėžėse,

Tolyn, kur akys veda,

Nuo dūmuose paskendusios Tėvynės,

O viršujė – rožančius,

Maldaknygė,

Laiškai reti, paklydę iš tėvų...

Taip kėlėsi tauta

Ne vieną mylią, –

Kas pėsčias, kas pakeleiviu,

Dukra – į Rytus,

Brolis Vokietijoje kasė griovius.

Oi, daugelis ten mirė,

Neprisimins, neaplankys savi kapų

Iš amžiaus glūdumų.

Sugrįžę spietėsi trobelėse,

Netgi po atviru dangumi,

Atsivežė iš ten ir šiltinę,

Lyg rykštę paskutinę,

Išplatino tarp giminių.

Vėl antras karas,

Sukiršintas lyg žmogžudžių,

Tokia istorija – ne legenda, –

Tarsi dar vis einu

Ir tuo keliu...