Mokiniai

Gražiausias metas,

Kada saulė šviečia,

Pas mus jos tiek mažai,

Po debesimis slepiasi dažnai

Ir nuotaika niūri,

Kai lyja, vėjas siaučia,

Nukloja medžių lapais,

Per anksti dar nuplėštais...

Pravirksta miškas,

Netgi pievoj smilgos,

Oi, šiurpsta nendrės pabaliais,

O ežerai tik apsidžiaugia,

Nes gaivus oras ir žuvims gerai.

Gyvybės vanduo prisipildo

Ir džiaugiasi narai,

Jie aukšles gaudo

Ir jomis maitina savo vaikus,

Kad rudenį išskristų,

Kur šiltesni kraštai...

Tik nepalikite vienos motulės,

Mano brangūs vaikai.