Metafizika

Nesi net savimi,

Ką pats matai – netikra,

Iliuziją susikuri,

Kad myli, lauki,

Kažkam priklausai,

Pasirenki kelis takus,

Dažnai jautiesi pasiklydęs,

Kada grįžti, tada ir supranti,

Kad jau tenai buvai.

Gal čia – mano dvynys

Ir turi vieną sielą;

Eini tarsi per mišką,

Kur medžiai tik vienos rūšies

Ir visi turi liemenį,

Šakas, lapus,

O šaknys – vienos

Į žemę siurbiasi giliai...

Gyvenimas – vaizdai:

Pranyksta, vėl iškyla,

Kaip vandenyne bangos...

Kur tada krantai?

Nejaugi tik apgaulė,

Ką šiandien matai?