Prie tvenkinių

Žemė maitina, gydo, moko

Visus, kas randa savyje jėgų,

Pasėjęs – pjauti

Ir vėl atiduoti

Į žemės motinos rankas,

Ką užgyveno, net save sykiu...

Nesužydėtų pievos,

Jei nebūtų bičių,

Išdžiūtų upeliukai,

Jei nebūtų debesų,

Nusektų šuliniai,

Jeigu negilintume,

Juos kasame ir geriame,

Pasėmę iš žemės gelmių.

Prie tvenkinių skubu,

Palaistau, neskinu,

Pasidalinu...

Einu į amžių,

Kada visos gėlės

Užmigs su manimi.

Gyvenimą kūryboje jaučiu...