Pripratau

Esi ir būsi – tik drugelis,

Ne vienadienis, seniai supratau,

Kaskart, kai išeini,

Lieku prie durų,

Nepalydžiu iki vartų,

Jau pripratau prie nugaros,

Žvelgiu tik iš toliau,

Lyg pro sulinkusius pečius

Dar bliksi saulė,

O spinduliai – kažkur aukščiau...

Suvirpa lūpos,

Bet širdyje šalta,

Galvoju, kas gi bus toliau,

Kai sugrįžti,

Susėdame ant lovos pakraščio

Ir vėl kažkas klebena

Sielos sklendę,

„Labanakt“, – tyliai pasakau.

Oi, bėga metų metai,

Pripratau.