Kregždutės

Kregždutės mažos,

Bet jos greitos,

Net vanagas joms nebaisus,

Bet lipdo jos lizdus

Visai prie durų

Ir perina savo vaikus,

Kad būtų saugūs,

Nes priešas – ne žmogus...

Pavasarį net vaikų nosys,

Vadinamos kregždutėmis,

Kad gali jie šypsotis, –

Kaip saulė danguje

Ir šviesulį atstotų

Tėvelių akyse.

Užaugo ir išskrido

Ir kregždės, ir vaikai;

Gyvenimo akivaizdoje

Mes esame maži,

Tik žmonės – ne dievai...