Užtektų vieno žiedo,
Jei tik man nuskintų,
Užtenka vieno žodžio,
Kuriuo prakalbintų
Ir vienai pasakytų,
Tylos minutę apkabintų
Ir švelnus rūkas akyse
Pakiltų ir į dangų
skristume...
Užtenka medžio,
Ant kurio sūpuoles
pakabintų
Ir suptų tol, kol širdis
trokšta, suptų,
O paskui ant rankų neštų
Mūsų sielų viltį,
Kad dar ne paskutinė
vasara
Ir žiedas pirmas,
Kaip pirmo pasimatymo
Metu nuskintas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą