Kam, žeme, auginai
žiedus,
Kad imtų kažkas ir
nuskintų?
O mes – juk žmonės
Ir žmonių vaikai,
Kurie gyvybę duodame,
Kad niekas neatimtų.
Gyvybės kaina –
Tai ne medžio pumpurai,
Kad kitąmet išsprogtų
Ir sėkla pasipuoštų;
Užgęsta žemės akyse
Du šviesūs žiburiai
Ir jau nėra kam
pasiguosti...
Nelaimė – ne liga,
Jos buvo galima išvengti,
–
Per dangų, kai taikus,
Vis perskrodžia laivai,
O jų savieji laukia
Meilės ir ramybės uoste.
Kokia turėjo būti
Budelių širdis,
Kad džiūgautų nukovę
Motiną ir vaiką,
Koks prakeiksmas jiems bus
Po žemėmis ir danguje
Už Ukrainos žemę,
Nekaltų žmonių krauju
aplaistytą.
Gedi ir žemė, ir dangus,
Kai ryto saulė
Keliasi ir leidžiasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą