2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Karui – ne



Kada vaikas buvau,
Ne vieną gilzę pamestą
Kilnojau ir žaidžiau,
Jos buvo švarios,
O gal ir krauju apšlakstytos,
To juk nežinojau:
Pakelėse jų buvo pilna
Ir taku, per mišką,
Keliavo jau taika,
Tik šoviniai ten liko.
Jauna prisiminiau ir pravirkau,
Nes daugel brolių liko
Tame miške,
Kur žėrintys variniai šoviniai
Apkartino vaikystę.
Dabar drebėdama seku,
Kas danguje ištiko;
Menki atrodo tie ir šoviniai
Prieš nuotolį, kuris pakirto
Jaunus ir vaikus,
Galbūt nespėjusius surikti:
Karui – ne,
Apsaugokit gyvybę!




Komentarų nėra: