Kada vaikas buvau,
Ne vieną gilzę pamestą
Kilnojau ir žaidžiau,
Jos buvo švarios,
O gal ir krauju
apšlakstytos,
To juk nežinojau:
Pakelėse jų buvo pilna
Ir taku, per mišką,
Keliavo jau taika,
Tik šoviniai ten liko.
Jauna prisiminiau ir
pravirkau,
Nes daugel brolių liko
Tame miške,
Kur žėrintys variniai
šoviniai
Apkartino vaikystę.
Dabar drebėdama seku,
Kas danguje ištiko;
Menki atrodo tie ir
šoviniai
Prieš nuotolį, kuris
pakirto
Jaunus ir vaikus,
Galbūt nespėjusius
surikti:
Karui – ne,
Apsaugokit gyvybę!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą