Karui – ne

Kada vaikas buvau,

Ne vieną gilzę pamestą

Kilnojau ir žaidžiau,

Jos buvo švarios,

O gal ir krauju apšlakstytos,

To juk nežinojau:

Pakelėse jų buvo pilna

Ir taku, per mišką,

Keliavo jau taika,

Tik šoviniai ten liko.

Jauna prisiminiau ir pravirkau,

Nes daugel brolių liko

Tame miške,

Kur žėrintys variniai šoviniai

Apkartino vaikystę.

Dabar drebėdama seku,

Kas danguje ištiko;

Menki atrodo tie ir šoviniai

Prieš nuotolį, kuris pakirto

Jaunus ir vaikus,

Galbūt nespėjusius surikti:

Karui – ne,

Apsaugokit gyvybę!