Sakei: „ Kančia“,
Kai nieko neskaudėjo,
Kas buvo širdyje,
Juk niekas neregėjo.
Tokia gyvenimo gija,
Per nuopuolius, kaip vėją,
Kada nėra arti,
Kad glostytų ir guostų,
Dažnai paklaustų:
„ Kas, kodėl miegi,
O akys atsimerkusios,
Juk dar naktis,
Danguje šviečia
mėnuo“...
Kokia kančia,
Kai lauki mėnesienoje,
Kad kas prakalbintų,
Nors vakare pradžiugintų
daina
Ir iš kaimynų kiemo.
Kokia kančia,
Kai savo namuose
Ugniakuro nėra,
O dviese beskaičiuodami
žvaigždes
Užmigtų tarsi vienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą