Žemės akių gražumas...
Net ir žiemą neužšąla,
Nuo sniego kyla šviesuliai,
Juos priima ir pati saulė,
Ir vėjas gena net padebesiais...
Blakstienos apšerkšnijusios,-
Pro jas gyvybės spindulys
Iš amžių glūdumos sruvena
Ir virpa oras nuo garsų -
Čia po ledu upelio srovės,
Ten iš toli žiba Vakarė
Ir akyse- šviesu, šviesu.
O žemės akys mane stebi
Ir einame drauge su saule,
Su visų laiku...
Sustoju ir dairausi -
Nejaugi savo žemėje esu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą