Žiemą tylu,
O vasarą užgieda paukščiai -
Ir tiek tada garsų,
Kad gali eiti į miškus
Ištiesęs ranką,
Rytais pakelti galvą
Vyturėlio aukštyje,
Čiulbėti ir su juo...
Žiemos tyla
Vėl sugrąžina jaudulį,
Kas nepasiekta buvo
Net jausmu...
Dabar prie židinio
Skara balta,-
Kaip baltas paukštis,-
Prie jo tik aš ir tu...
Neišsipildžiusių svajonių aukštyje
Skrajosime šį vakarą abu.
Oi, bučinys saldus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą