Svertai

Ne kartą teko

Akmenį pakelti -

Sunkesnį už save,

Tada turėjau svertą,

Tik savo sąžinę,

Kuri neatnešta lazda.

Mažai net gaudavau ir barti,

Kada buvau maža,

Girdėjau šūkaujant ir barantis

Kitų kieme...

O tas akmuo vis augo, augo

Ir tapo daug sunkesnis už mane.

Kalnai ir vėl pakalnės -

Taip atsidūrė jis kieme,-

Net neprašytas ir nebartas,-

Kaip skausmas širdyje.

Ilgai ir negalėjau

Išgirsti žodžio lyg akmens;

Dabar pritrūko svertų,-

Pakėliau akmenį

Ir jau ėmiau ridenti.

Gal nepatinka kam...