Koktu ir apmaudu,
Kad iš esmės
Padėti negaliu net šuniui,
Kai pasiklysta,
Bėga lodamas,
O šeimininkai net negirdi...
Juk visada, visur
Taip pasiklystame visi,
Toli toli, toliau negu svaja
Nuo gimtųjų namų nuklydę...
O keliai, pėdsakų pilni,
Visų neatpažinsi...
Tada ir laižo ranką svetimam,
Kad savo šeimą atpažintų.
Bet gal ir ne bet kam?
Ir šuo pajunta,
Kas gali jam varge
Suteikti namų šilumą,
Pagalbą, jį pamilti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą