Kelionėje

Turtingos žemės traukia,

Betgi ne viskuo -

Yra ir smėlio stepės,

Kur klajokliai traukia;

Tenai maža vandens,

Nėra gražių pilių,

Tik dažnai vėtros kaukia.

Užpusto ir vėl atveria kelius

Po daugel metų

Ir bastosi po jas žmogus,

Kartais nežino netgi rašto.

Bet jis savo klajonėse gudrus

Ir neša patyrimo naštą,

Tik artimiausias šuo

Ir prieraišus arklys

Supranta šeimininko gestą.

Sunku pašaukti per tyrus laukus

Ir kas išgirs jo balsą,

Bet jau nėra pasaulyje

Ant veido žemės mylimos,

Kad ir nebūtų žmogaus eita,

Pėdsako įspausta.

Po daugel metų

Ir mūsų kartos paklaus,

Kur būta, kur keliauta.