Audra užeina,
Greitai ir praeina;
Išlieka pėdsakai -
Nulūžę medžiai,
Nukelti stogai.
Tada žmogus
Vėl stato ir sodina -
Taip tęsiasi jau amžius
Ir gana dažnai...
O vakare susėda
Vėl prie savo stalo,
Kur kvepia duona
Ir išgulusiais rugiais,-
Juos vėtra irgi bloškė
Ir rūsčiai siūbavo
Nematomais delnais.
Nuo žaibo žmonės kepė
Ir dabar dar kepa
Ruginę duoną krosnyje -
Lengvai, bet ir karštai,
Kad jos pluta būtų rusva
Ir nuo minkštimo neatšokusi...
Visi į trobą rinktųsi vaikai.
Agotai keliu riekę,
Kad pašventintų,
Kad paukščiams žiemą
Atitektų trupiniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą