Jeigu susėdome ant vieno suolo
Ir sunešė abi gyvenimo banga,
Pasikalbėkime-tik nuo širdies,
Kas buvo nuo vaikystės metų,
Kas jau ir išsibarstė
Net iš atminties...
Kaip mes dažnai duris
Į tėvų miegamąjį varstėme,
Žiūrėjome pro rakto skylutes,
Kaip ėmėme ir į rankas rožančių,
Jiems sukalbėjome senokai
Ir Amžinąjį Atilsį,
Kitas šventas maldas.
O savo švenčių švęsti
Taip ir neišmokome -
Gal net nebuvo ir kada?..
Tik gaila, labai gaila,
Kad abi prie vieno stalo
Niekada ir nesusėsime...
O būtų mūsų abiejų
Giesmė-malda.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą