Kaip gera, kai dar prisimena,
Tavęs vis reikia, laukia,
Neužveria dar durų nei langų,
Kaip gera, kai tave pašaukia
Mažybiniu vardu...
Tada ant rankų pakeliu
Didžiulę naštą-sava lengvesnė -
Negu našta kitų, tau artimų,
Prisiimu jų rūpesčius ir kančią
Dėl netekties ir dėl ligų.
Nėra lygių kelių į ateitį
Ir praeitis-tik prašalaitė
Tarp įvykių, jau užmirštų;
Nėra gėlių, kurios negražios,
Nes žydime ten pat, kartu.
Kaip gera, kad galiu pasveikinti
Tave kas rytą tuo pačiu -
Būties laiku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą