Dar vis raikau,
Kaip ir anksčiau,
Senovinį pyragą -
Jį kepa ir dabar
Tik prieskonių vis deda,
Kad jie užgožtų
Tepalų ir kitą smarvę,
Kurių vis dirvose daugiau.
Noriu atlaužti riekę,
Bet ji trupa, regisi,
Iš varpų byra grūdas,-
Kokia skalsa, rupus -
Sumaltas jau ne tas,
Nors miltų ir atrodo
Daug, oi, daug...
Vis tiek jų neužtenka
Ant apvalaus pasaulio stalo...
Visiems nėra ir vietos,
O susispausti, pasitraukti
Ar užleisti - nėra kam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą