Jaunystės metai
Tarsi šviesios pėdos grįžta
Ir mylimų žmonių veidai
Dabar tokie geri, nušvitę -
Pro juos ir tuos,
Kurių jau nebėra, matau.
Pasėmiau vandenėlio
Iš Šventosios ir Anykštos,-
Jame vien akys,
Kurių dabar nebematau,
Oi, ilgesys į širdį
Plūsta, plūsta, plūsta...
Todėl Tau tokį laišką parašiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą