Kada lipau į kalną,
Maniau, reikės kuoliukų -
Viso šimto...
Įbesiu, pastovėsiu,
Vis atsigręšiu.
Bus to laiko...
O!Saulė šviečia į akis.
Gal apžlibau?
Tiktai girdėjau:
Medžiai ošia, linksta;
Vis ežero banga
Po kojom išsitiesia
Ir nurimsta...
Ėjau aukštyn,
Paremdama kiekvieną žingsnį,
Pamiršusi ir laikrodžius...
Maniau, jie nesustoja niekada.
Bet prieš akis pasibaigė
Takelis...šlaitas.
Nuvirtęs medis priminė
Ir mano minutes.
Nejaugi laikas?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą