Seniai žinau,
Kad medis žiūri, kalba;
Senose koplytėlėse mačiau,
Kaip jis vis tęsia mūsų maldą -
Ne kartą aš prie jo verkiau...
Dabar pati žiūriu į skulptūrėlę mažą,
Ir tik žmogaus mintis skaitau -
Iš medžio liko tik miražas,
Bet joje MOTERĮ matau.
Jaučiu, kad myli ją,-
Kaip medį Mūza ,-
Gero vyro rankos...
Kiekvieną judesį
Pagauna, pakylėja -
Vis į dangų,
Glosto plaukus
Ir leidžiasi žemyn
Per švytinčius pečius , krūtinę;
Susipina abiejų rankos...
Taip gimsta meno kūrinys,
Seniai žinau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą