Po vėtrų atsitiesia medžiai.
Ir grožis, patyrimas, pojūčiai
Ateina tik su metų kraitele
Ir rankšluostėliu ant peties.
Dabar galiu ir į akis
Be priekaištų ir gėdos pažiūrėti,
Pakęsti net ir svetimesnę
Ranką prieš akis...
O būdavo, kad praeinu
Pro šypseną nuleidus galvą,
Kad kas be reikalo
Tik neužgautų atviros širdies.
Dabar geriau matau
Ir medžio sielą-lapų spalvą,-
Kaip spindi saulėje,
O ilgisi mėnulio pilnaties.
Su metais visada ateina
Ir kitoks širdies plazdėjimas,
Kada daugiau, negu drugelį,
Nešiesi ant peties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą