Užauginu gėles,
Į jas žiūriu, kalbuosi -
Našlaitės primena akis:
Vienos jų šypsosi,
Kitų veideliai apsiniaukę;
Visai kaip mūsų abiejų,
Kai būna liūdna ir sunku.
Marguoja ir jurginų galvos,
Bet jie atsparūs- linksta
Tiktai nuo lietaus,
O kai rytais prašvinta saulė,
Sušyla-juokiasi žiedai.
Bijūną po langais birželį
Ramstyti reikia: virs
Ir pats neatsities...
Svajonės mano
Tartum gėlės linktų
Prie žemės,
Jeigu neparemtų nieks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą