Dar neturėjau penkerių,
Žaidžiau su broliais šaškėm -
Medinės buvo, drožtos iš obels;
Jos kirto, šoko ratais -
Tik vis pirmyn, pirmyn
Ir niekada atgal...
Po metų, bežiūrėdama pro petį,-
Taip šachmatais norėjau žaist!
Kaip gražūs buvo bokštai,
O vidury Karalius, Karalienė,
Vis rikiai bėgo įstrižai.
Prieš juos lygia greta
Ir pėstininkai išsirikiavę,
Bet šokdavo per juos arkliai -
Išmokau apgalvoti, žaist....
O kaip viliodavo kortų kaladė!
Išmokau aritmetiką gerai -
Nesuskaičiuosi-juoksis vyresni:
-“Durnium“ likai...Taip „Tūkstantį“
Dar prieš mokyklą jau buvau įkirtus;
Pati buvau juodais plaukais,
O akys žalios...šaukiau:“Mano kryžiai!“
O tėtė šypsosi į ūsą -
Juk jo drožti arkliukai, pieštos lentos,-
Kortose gražiausios damos
Įvairiaspalviais kaspinais.
Bet ir akinės buvo lygios, gražios
Tartum bičių koriai.
Nė vienas nenuėjom šunkeliais -
Visi namie prie vieno stalo
Čirškėjo, džiaugėsi ir dirbo
Rytais kiekvienas savo darbą
Devynetas-vaikai,seni ir paaugliai.
Šachmatai buvo natūralūs,
Lenta, tėvelio sukalta,
Atsegama mažyčiu kabliuku
Tik vakarais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą