Dar vasario snaigės verpetuoja:
Kyla,
Krinta,
Krinta,
Kai į gniužulus pavirsta,
Sukasi ratu...
Kada rankos glamonėja ,
Sieloje dangus ištirpsta
Ir ant skruostų
Nusileidžia
Skaidriu lašeliu.
Jei prieš saulę užsimerktum,
Žiedeliais pavirstų,
Mirguliuotų, sirptų
Žemuogėlėm kvepiančiu lauku...
Skinkite abu -
Jau lūpos skleidžiasi.
Širdyse greičiau
Pavasario pilnatvė
Atsibus.
Ar per mažai linkiu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą