Ant plono medžio šarkos
Ėmė sukti lizdą -
Jau prinešė šapelių ir šakų
Ir uodegėlėmis pataisė
Kiekvieną žabarą,
Kad būtų jų vaikams
Patogu ir saugu.
Kad nepasiektų piktos rankos,
Išsprogę lapai slėptų
Po žalia laja
Gimimo paslaptį...
Ir, ko nereikia, neišduotų
Net ir vėjui ---
Tas išnešios,
Bus nepatogu ir graudu.
Tik per anksti -
Šaltukas vėl atėjo...
Ne tokios gudrios šarkos,
Kaip maniau,-
Net apmaudu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą