Medžiai sunyksta,
Kai žievė jau lapų neaugina
Ir šaknys negeria rasos -
Visus žemės syvai maitina,
Nežinomi, nematomi...
Galbūt ir mes
Iš tos pačios šakos?
Ilgai dar medis stovi,
Žievės raštai žydi
Ir primena mums saulę
Virš galvos...
Paskui nuvirsta,
Jei nenukerta,
Tada į žemę grįžta
Ir saulės šiluma,
Vanduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą