Gyvenimo gelmė,
Kai kalnas kalnui nusilenkia,-
Tarsi „Karalių“ delnuose,
M. Čiurlionio teptuke.
Visa žmogaus esmė -
Gili dauba atsiveria,
Kai žmonės vienas kito nesiklauso,
Tik lenkia galvas
Prieš karalių-jam garbė...
Kada žiūriu į gilią daubą,
Pušys kelia galvas
Ir, rodos, žiūri į mane -
Viršūnės kartais remia dangų,
Dabar jau kyla pas mane.
Bet visada virš mūsų -
Visagalio delnas,
O mes visi prieš jį -
Apačioje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą