Kalnelio pušys,
Akmenys vėl prieš akis.
Virš jų-tiktai dangus ir saulė;
Dar debesėlis kur ne kur
Pabeldžia į skliauto duris
Ir ilsisi ant sniego
Vėjo pabučiuotos šakos -
Tai mano tėviškėlės veidas.
Einu siauru taku,
O pakelėje kankorėžiai rausvi,
Nugairinti vėjelio,
Apšviesti tik saulės...
Nuo kalno matosi
Bažnyčios bokštai -
Jie aukšti aukšti,-
Prie upės-ji Šventoji.
Gal nuo to toks vardas?..
Klausausi-skambina varpais;
Visiems, kas atgulė
Kalnelio pakraščiais,
Kur vienos pušys linksta,
Mirusius aprauda.
Oi, kiek nulūžusių šakų
Ir kiekvienam pasaulio pakrašty,
Kurių į žemę niekas nenuleido...
vasario 26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą