Marijos piešinys iš Facebook
Graži atsiritanti banga,
Nurimstanti prie kopų smėlio,
Kai jūra ją paleidžia,
Pušelės vėjuje net uždainuoja…
Papasakoja ir apie save,
Dangaus žydrynėje rūbą matuojasi,
Patiks ir saulei žaižaruojančiai…
Kokia tiksli žmogaus akis,
Jei mato tolių tolius,
Pabraukia teptuku ir pučia vėjas,
Kopose gaiva alsuoja…
Vasaros vaizdai išlieka širdyje
Ir žiemos speigą atitolina.
Taip šilta, kai apsilankai,
Lyg pačios kopos čia turėtų kojas.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą