Paukščiai žino kelią
Per mėlynąjį dangų,
Naktį pažymėtą
Žvaigždžių lietumi,
Susitinka poros ir po metų,
Atveda paskui save vaikus.
Susvetimėja žmonės,
Ilgai nesimatę,
Pamiršta siųsti laiškus
Į tolimus kraštus,
O nematydami ilgai ir užsimiršta,
Kaip vaikaičiai auga,
Nebėra ir kalendoriaus,
Kuris matuoja ūgį
Ant staktos ligi lubų
Ir virš stogų…
Visų vaikai taip greitai auga,
Dangus suvienija ir saugo
Paukštelius ir mus.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą