Karas – ne sąvoka nekalta,
Kilusi irgi ne vieno galvoje,
Už kurį daugybė atsakingų,
Kad išnešiojo mintį savyje,
O tiek žmonių dabar jau nelaimingų.
Kuo kaltas vaikas,
Sužeistas kare,
Kuo kaltas tėvas dingęs,
Kuo kalta motina vaikus pagimdžiusi,
Nežinanti kokia sūnų dalia,
Kai tapo priešu žmogaus,
Kuriančio gimtinėje,
Kas privertė paimti į jaunas rankas
Jiems pražūtingą ginklą,
O ne šventą kryžių…
Karas – žmogžudžių kalba,
Pririsikėlimo čia nėra,
Visas pasaulis nukryžiuotas girdi,
Po kojomis nekloja ir žalių mirtų šakų,
Per šventę nekaltos mergelės gedi, –
Vienam kitam tik po mirties
Nukaldintą naujai medalį užkabina,
Tarsi išplėštą širdį...
Ko taip ilgai tylėjote,
Kai parakas kvepėjo,
Bet nieko nepadarėte,
Ėjote ir klausėte tiek daug dienų,
Kol savas tapo karo mitas,
O ne šventa duona kasdieninė?
Tik pažiūrėkime – aplinkui kryžių kryžiai,
Besiginanti nuo galvažudžių tauta –
Visi dabar, be išimties, didvyriai,
Pagerbkime netgi negimusius
Visoje Ukrainoje.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą