Kada išsprogsta medis,
Sužinai, kaip lapai mirga
Plaikstant vėjui,
Žydi ir klevai,
Dirvonuose tarp smilgų
Aguonos raugonuoja,
Jos – vienadienės, –
Pamatei, o kitą rytą jų lapeliai
Puošia žemės smėlį…
Nejaugi ir gyvybė
Tokia trapi, menka,
Saugodamas kiekvieną sudrebi,
Kad nenupūstų vėjai…
Džiaugiuosi pirmu lapeliu,
Pirmuoju pievos žiedeliu,
Prašau ir vėjo, –
Juk tiek nedaug ir noriu,
Kad pražydėtų baltos ievos,
Katpėdėlės.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą