Kalbėtis noriu su gyvais,
O mirusieji tyli,
Dabar jiems – nesvarbu,
Kas buvo negerai,
Ką gera per gyvenimą patyrė,
Kai prarado būtį…
Noriu paklausti gimusių,
Ko trokšta jų širdelės,
Kad atsakytų jų tėvai,
Visi, kas gali…
Noriu laiminga būt su jais,
Kiekvieną ir pavasario minutę,
Kai keliasi gamta iš miego,
Lyg balta miško plukė.
Ji tyliai šnabžda,
Vėjo pučiama,
Į dangų žiūri atsisukusi:
„Visi mes norim to paties –
Tylos, ramybės,
Nors truputį.’’
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą